Dabar esate » Receptai su grybais »» Prieskoniai grybams

    Lauro lapelių naudojimas ir nauda

    Lauro lapelių naudojimas ir nauda

    Laurų lapai – visiems mums nuo vaikystės pažįstamas prieskonis, kurį mama būtinai įdėdavo į barščius, o valgant tekdavo išgriebti jį iš lėkštės, nulaižyti ir išmesti. Ne taip viskas, pasirodo, paprasta: lauras – tai augalas, apipintas legendomis, tradicijomis ir papročiais.

    Lauras - visžalis subtropinių kraštų krūmokšnis, kurio lapai ir yra visiems žinomas klasikinis prieskonis.

    Laurų lapai visų pirma asocijuojasi su Senovės Graikija, su mitologijoje žinomu Antikos dievu Apolonu, vyriškos jėgos ir grožio simboliu. Apolonas, gyvenęs tarp paprastų žmonių, įsimylėjęs nimfą vardu Dafnija ir be perstojo ją persekiojęs. Kartą, po sunkios ir pergalingos kovos prieš slibiną Pitoną, Apolonas sutikęs jauną meilės dievą Erotą, kuris nešėsi su savimi lanką ir strėles. Apolonas arogantiškai pajuokavo: „Kam tau, mažyli, šis lankas ir strėlės? Negi manai, kad gali nurungti mane šaudymo mene?“ Ši replika užgavo Erotą, ir jis kerštaudamas iššovė dvi strėles. Pirmoji – meilės strėlė – pataikė tiesiai Apolonui į širdį, antroji – neapykantos strėlė – pataikė į Dafniją.

    Nuo to laiko Dafnija pirmai progai pasitaikius bėgdavo nuo Apolono. Visi bandymai prisivilioti nimfą baigdavosi nesėkme. Iškankinta persekiojimų Dafnija pagalbos kreipėsi į tėvą Penėjų ir į Žemę, kad šie pakeistų jos išorę, ir Apolonas neberegėtų jos grožio. Po šio prašymo Dafnija pavirto į laurų lapų krūmokšnį (gaikiškai „dafna“ – laurai). Nuliūdęs Apolonas nuo to laiko ėmė nešioti ant galvos laurų lapų vainiką iš visžalių laurų.

    Graikijoje laurų lapais puošdavo namus – lauro lapų skleidžiamas aromatas atšviežindavo patalpų orą. Laurų lapų šakeles įsiūdavo į lovų čiužinius, kad sapnuotųsi pranašiški sapnai.

    Sklandė legenda, kad laurų lapai apsaugo nuo žaibo. Žinomas faktas, kad didysis Romos imperatorius Tiberijus siaučiant griaustiniui, užsidėdavo ant galvos laurų lapų vainiką ir palįsdavo po lova. Laurai Graikijoje buvo šventas medis – jo vainikais puošdavo nugalėtojų galvas. Ši tradicija išliko iki šių dienų, pavyzdžiui sporto nugalėtojus papuošti jei jau ne laurų, tai bent jau ąžuolo lapų vainikais. Iš šia ir kilęs žodis – laureatas – „vainikuotas laurais“. Kaip bebūtų keista, tačiau laurų lapų paskirtis senovėje gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Laurų lapai buvo naudojami vandens aromatizavimui, kuriuo didikai apsiplaudavo rankas prieš valgį. Kaip prieskonis, laurų lapai buvo vartojami pirmame mūsų eros amžiuje, tačiau tik saldiems patiekalams ruošti – desertams, pudingams, obuolių ir figų džemams.

    Į Europą laurų lapai buvo atvežti pirmiausia kaip vaistai, tačiau greitai užkariavo pripažinimą kaip prieskonis.

    Skaityti daugiau »»

    Avicena, pavyzdžiui, teigė, kad laurų lapai mažina sąnarių skausmus, nuima įtampas, dusulį, padeda išvaryti akmenis iš inkstų ir kepenų.
    1652 metais žymus karalienės Marijos Medini virėjas Fransua Pjeras de la Varenpas išleido kulinarinę knygą apie prieskoninius augalus, jų panaudojimą kulinarijoje ir jų istoriją. Ši knyga buvo vienas iš informacijos šaltinių, įtakojusių Prancūzijos virtuvės aukštumas, pasiektas šiomis dienomis.

    Apie laurų lapus jis rašė kaip apie prieskonį, galintį pagerinti bet kurio patiekalo skonį. Rekomendavo naudoti desertams, pudingams ir pan. Laurų lapų vertė – neįkainojama ir nenuginčijama. Jo sudėtyje yra eterinių aliejų – net 4,5%, acto, valerijono ir kaprono rūgščių.


    Naudojimas:

    Laurų lapas – maloniai kvepiantis, tačiau kartus.

    Kaip prieskoniai naudojami švieži ir džiovinti laurų lapai, vaisiai, laurų lapų milteliai, presuoti laurų lapų miltelių briketai.

    Laurų lapai ypatingai dera rūgščiuose padažuose ir užpiluose, taip pat dedamas į sriubas, ypatingai į barščius (visgi barščių be laurų lapų turbūt neįsivaizduoja nė viena virėja).

    Laurų lapai suteikia pikantišką pojūtį patiekalams iš avienos, jautienos, žuvies. Beje, tinka ir daržovių patiekalams pagardinti.

    Laurų lapai, skirtingai nei kiti prieskoniai, dedami į sriubas, troškinius ar padažus prieš 5-7 minutes baigiant virti. Laurų lapų, priklausomai nuo patiekalo kiekio, dedama 1-2 ar 3-4 lapeliai. Įdėjus laurų lapus į patiekalą, puodą būtina uždengti, kad neišgaruotų laurų lapų eterinis aliejus, o iš paruošto patiekalo laurų lapai išimami.

    Laurų lapas – nepakeičiama daugelio prieskonių mišinių sudedamoji dalis, pavyzdžiui, „Chmeli suneli“, „Garni buketas“, „Garam masala“ ir t.t. Turbūt nė vienas iš mūsų neįsivaizduoja raugintų ar marinuotų daržovių be laurų lapų. Laurų lapai marinatams suteikia nepakartojamą skonio atspalvį. Be laurų lapų marinuoti agurkėliai būtų tik rūgštūs ir prėski. Beje, viduramžių paprotys laurų lapais aromatizuoti saldžius patiekalus išliko iki šių dienų – jie dedami į kai kurias uogienių rūšis, gėrimus ir desertus.

    Laurų lapai – ant palangės? Taip, kaip ir kiti prieskoniai, laurų lapai gali augti tiesiog pas mus ant palangės arba sode, darže. Ieškoti jų įsigyti galite parduotuvėse, prekiaujančiose dekoratyviniais augalais. Žinoma, jie nėra taip paplitę, kaip kokios tujos, tačiau rasti galima. Tai labai gražus dekoratyvinis aromatingas augalas vaškiniais ryškiais žalsvais lapais.

    Kaip išsirinkti kokybiškus bei laikyti?

    Geros kokybės džiovinti laurų lapai yra nesubyrėję, pakankamai elastingi, be pilkų apnašų bei aromatingi. Perkant rinkitės neišblukusius, sodrios spalvos ir nesutrupėjusius, sveikus lauro lapus.

    Laurų lapų savybės priklauso nuo tinkamo jų laikymo. Laurų lapai laikomi hermetiškame inde standžiai suspausti ir laikomi sausoje tamsioje vietoje.


    Liaudies medicinoje:

    • Laurų lapai naudojami gydant akmenligę, cistitą. • Laurų lapų nuoviras gerina virškinimą, kelia apetitą,
    • Teigiamai įtakoja visų vidaus organų veiklą.


    Atsargiai:

    • Nerekomenduotina lauro lapus naudoti nėštumo metu.


    Be to:

    • Laurų lapų eterinis aliejus naudojamas ir parfumerijos pramonėje, gaminant kvepalus ir muilus.

     Liaudiški patarimai kaip gydytis lauro lapais 

    Rekomenduojame žinoti

    Šilinis baravykas (kazlėkas)

    Šilinis kazlėkas labai panašus į tikrąjį kazlėką, skiriasi tik tuo, kad grybai be plėvelės, kotas be žiedo, kepurėlė ne tokia gleivėta.

    Kartusis piengrybis

    Kartusis piengrybis išsiskiria paplokščia su įdubimu, plaušuota, pilkai ruda ar pilkai gelsva kepurėle bei išsiskiriančių pieniškų sulčių spalva, jos labai greitai pasidaro

    Karpotasis pumpotaukšlis

    Daugeliui matytas ir pažįstamas nedidelis grybukas, kuris pasenęs pageltonuoja, paruduoja ir subyra į miltus, o kartais pamynus senesnį grybą iš jo išeina dulkių kamuolėliai

     Pastebėjai netikslumų, klaidų ar radai netinkamos informacijos... praneškite mums :)

Raganų ratilai

Raganų ratilai - liaudiškai dar vadinami laumių ratais, raganų puota, raganų ratai, raganų žiedai - tai ne kas o tik grybai, augantys gan taisyklingais žiedais

Smailiažvynė žvynabudėlė

Nuodingi, nevalgomi grybai Smailiažvynė žvynabudėlė tai gražūs žvynuoti vaisiakūniai, dažniausiai augantys tarp žolių. Išsiskiria ryškios geltonos ar gelsvos spalvos kepurėle, kuri apaugusi greitai nu

Kopūstgalvis raukšlius

Kopūstgalvis raukšlius tai iš tų grybų, kurių su jokiu kitu grybu nesumaišysi, žinoma nebent su kalafioro galva :). Tai labai raukšlėtas ar garbanotas, apie 10-35 cm skersme

Rudeninis bobausis

Nuodingi, nevalgomi grybai Rudeninis bobausis išsiskiria netaisyklingos formos, skiautėta ruda ar kaštono spalvos kepurėle. Šviežias priskiriamas prie mirtinai nuodingų grybų.

 Pasidalink FOTO laimikiu..

 Nuotraukų galerija