Paprastoji poniabudė - Phallus impudicus

Nevalgoma, vaistiniai

Šeima: Poniabudiniai » Gentis: Poniabudė »» Jauni grybai yra vištos kiaušinio pavidalo ir dydžio, balti, pusiau iš žemės išlindę arba dažnai būna ir žemės paviršiuje. Toks kiaušinis sudarytas iš dviejų sluoksnių, tarp kurių yra platus tarpas, pilnas skaidrios, gelsvos spalvos, drebutinės masės, kurioje yra grybas. Luobelei trūkus, staigiai iš jos išsineria 20 cm. aukščio grybas. Saprotrofinis grybas

Kepurėlė: 3-4 cm. aukščio, kūgio pavidalo, nukirsta viršūnėle, sudaryta iš smulkių raukšlelių, lyg bičių korys, padengta storu žalių gleivių sluoksniu, kuriame yra daugybė gelsvų sporų. Šis žalių gleivių skystis yra labai nemalonaus dvėselienos kvapo, ir tuo privilioja vabzdžius, kurie išnešioja sporas.

Kotas: 3-4 cm. skersmens, kiauraviduris, korėtai akytu paviršiumi.

Trama (mėsa): Kol grybai jauni, mažai išsivystę ir kol yra kiaušinio formos - neturi blogo kvapo, yra stangrios želatinos konsistencijos, todėl išrautas grybas atrodo švelniai minkštas.

Sporos: gelsvos.

Augimas: Auga liepos-rugsėjo mėn. lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose.

Sinonimai: panagrybis, žemės taukai, vesiolka (iš rusų kalbos), velnio kiausinis [pridėti grybo sinonimą]

---

Rašykite aiškiai, suprantamai, nenaudokite jokių hieroglifų, simbolių
ar apostrofų - jų neatpažins ir iki mūsų ateis nekorektiškas tekstas.

! Grybo liaudiškas ar kitas pavadinimas (sinonimas)
Jūsų pastabos apie šį grybą:
! Jūsų el.paštas (tik tam jei reikėtų pasitikslinti)
! Įveskite kodą (kurį matote paveikslėlyje):
! Pažymėkite:

 Laukelius pažymėtus - ! - būtina užpildyti!

---

Niam niam (vartojimas): Teigiama, kad kol jaunas, galima ir valgyti, galima tiesiog supjausčius dėti į salotas. Suaugęs grybas vartoti netinkamas.

  Po išoriniu vaisiakūnio sluoksniu randasi žele pavidalo masė, kuri ir yra naudojama vaistams. Pirmieji moksliniai - medicininiai liudijimai apie šį grybą mus pasiekia iš XVII a. vokiškų šaltinių - ten pirmą kartą minima apie Berlyno gydytoją Karo, kuris šiuo grybu sėkmingai gydė piktybinius auglius.

Septintajame dešimtmetyje pasirodė, kad liaudies medicinos žinios apie šį grybą tikrai ne iš piršto laužtos. Patekusi ant laboratorinio stalo, poniabudė iš karto tapo sensacija. Pasirodė, kad jos galimybės šalinti cholesteriną ir mažinti kraujo spaudimą dvigubai didesnės nei garsiojo shiitake (japoniškas vaistinis grybas), poniabudės fitoncidai taip pat pasirodė aktyvesni: jie naikina herpio, gripo, hepatito fitoncidai virusus. Visgi mūsiškė poniabudė nusileidžia japoniškajam karaliui imuninės sistemos stimuliavimo srityje, bet jos priešvėžinis poveikis toks pat.

Sakoma, kad tie, kurie valgo šviežias poniabudes, niekada nesuserga vėžiu. Irinos Filipovos fungoterapijos centro Peterburge specialistai patvirtina: iš tikrųjų poniabudėse esantys polisacharidai skatina organizme perforino gamybą, kuris nužudo vėžines ląsteles. Ląstelių membranose jie padaro skylutes ir piktybinės ląstelės žūsta. Tokiu būdu perforinas neleidžia joms dalintis ir formuoti auglio.

Be visų paminėtų savybių poniabudė turi dar vieną, irgi žinomą nuo senovės - ji puikiai sprendžia „vyriškas“ problemas. Teigiamai veikdama visą hormoninę sistemą ir sugrąžindama elastingumą kraujagyslėms, poniabudė gali išgydyti prostatos ligas, skatina potenciją ir bet kokio amžiaus vyrams sugrąžina pasitikėjimą savimi.

 Daugiau » grybai kurie naudojami liaudies medicinoje

Rekomenduojame žinoti

Grybų sandara. Kepurėlių tipai Kepurėlė – grybo viršutinė dalis. Vyrauja geltonos, geltonai rudos, oranžinės, rusvai rudos spalvos grybai. Spalvos pigmentai tirpsta vandenyje, todėl lietus kartais jas

Grybų paplitimas Valgomieji grybai žmogui žinomi nuo seniausių laikų kaip vertingas ir mėgstamas maisto produktas. Yra manoma, kad juos rinko Babilonijos, Senovės Graikijos ir Senovės Romos

Grybų maistinė vertė Grybai vitaminų turi nedaug, tačiau yra turtingi baltymais, amino rūgštimis, mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio