WWW.grybai.net
2oo8::2o11
Padaryti startiniu  Įkelti į Favoritus
Rašyti laišką svetainės administratoriui  DUK - dažniausiai užduodami klausimai
Siųsti nuorodą | Rekomenduoti draugams  Receptų katalogas :: Receptainė


Virtuvės subtilybės - ką vertėtų žinoti apie maistą?

 »» Virtuvės subtilybės


Pradėjus formuotis luomams, pradėjo atsirasti ir valgymo skirtumai.Vienokie jie buvo aukštojoje kulinarijoje (kunigaikščių, didikų ir bajorų), kitokie žemojoje virtuvėje.

Savitus valgymo papročius turėjo miestiečiai, ypač kai pradėjo atsirasti amatininkų cechai ir gildijos, savitus papročius turėjo įvairios tautos, gyvenančios internacionalinėje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Savitus valgymo papročius ir tradicijas suformavo kaimo žmonės, valstiečiai, atskiri regionai: aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai, žemaičiai, kuršiai, būrai (lietuvininkai).

Valgymas, vaišės, puotos, pasėdžiai, kieminėjimas – yra maisto vartojimas, turintis kasdienį arba šventinį charakterį. Lietuvių tautoje valgymas nuo seniausių laikų buvo savotiškas ritualas, aukojimas, skirtas atskleisti kolektyvo vidaus struktūrą ir įtvirtinti jo narių solidarumą prieš aukštesnes jėgas.

Lietuviai, sėsdami arba sodinami prie stalo, rodydavo valgytojų subordinaciją (pavaldumą) bei lytinę, amžiaus ir socialinę stratifikaciją (susiskaidymą). Lietuvoje „viršus“ ir „dešinė“ reiškė aukštesnį prestižą. Garbingiausia (arba kaip daugelis kaimiečių vadina „šventa“) vieta prie stalo būdavo stalo gale, valstiečio troboje – prie sienos, o ne durų pusėje, vėliau, atsiradus krikščionybei, – kertėje prie šventųjų paveikslų. Jeigu šeimoje nelikdavo tėvo, jo vietą užimdavo vyriausias vedęs sūnus, jei tokio nebūdavo – motina.

Moterys, kaip taisyklė, vyresnio amžiaus, garbingą vietą galėdavo užimti tik per atitinkamas apeigas: kūma su kūmynu per krikštynas, piršlienė šalia piršlio per vestuves.

Sėdint prie stalo, stengdavosi, kad šeimininkas sėdėtų ne pačioje kertėje, o labiau atsitraukęs nuo sienos, kad būtų palikta vieta „dievui“. Dzūkai sakydavo, kad „kertėje sėdi tik kunigas arba kvailys“. Net ir šiandien kai kur kaimuose galima išgirsti sakant, kad moterys negali sėdėti „šventoje“ vietoje, nes jos „nešvarios“, t.y. serga reguliariomis ligomis.

Kraštuose nuo šeimininko susėsdavo vyresni, toliau jaunesni vyrai. „Žemajame“ stalo gale – moterys. O tos, kuriom nelikdavo vietos, valgydavo ant suolų arba prie krosnies.

Žemaitijoje valgyti sėsdavo kitaip: vienoje stalo pusėje vyrai, kitoje – moterys. Garbingiausia vieta būdavo stalo viduryje, kuo toliau nuo šeimininko, po to sėsdavo jaunesni vyrai, arba, puotų, vaišių metu, garbingiausiais svečias – arčiau šeimininko, mažiau garbingas – toliau...

Šiandien taip pat yra sodinami garbūs svečiai per diplomatinius pietus – toks europietiškas vaišių protokolas.

Lietuvos miestuose iki XVII amžiaus moterys pirmiausiai valgydindavo vyrus, o paskui valgydavo pačios. Jei miestiečiai turėdavo svečių, moterims būdavo draudžiama kartu valgyti ar juolab puotauti. Jos valgydavo savo apartamentuose arba virtuvėse su aptarnaujančiu personalu ir vyrai neturėdavo teisės čia užeiti, išskyrus aptarnaujančius berniukus.

Lietuvoje valgymas nuo seniausių laikų yra siejamas su dievų, vėliau su „Dievo dovana“, todėl valgymas lietuviams yra savotiški mainai su Dievu: už maistą, kurį duoda Viešpats, valgantieji dėkoja ir išreiškia savo pagarbą.

Namų šeimininkas, sėdintis garbingiausioje vietoje, šeimininkauja užstalei Dievo vardu, kuris neregimai stebi žmones ir jų elgesį su gautomis gėrybėmis, dovanomis.

Folklore randame, kad valgymo metu dalyvauja gerosios ir piktosios dvasios – angelai ir velniai. Padorus, geras, krikščioniškas elgesys prie stalo iššaukia angelų palaiminimą, nepadorus, bjaurus elgesys – džiugina velnius ir kviečia dalyvauti mityboje.

Liaudies užstalės etiketas draudžia trankyti stalą šaukštais, nes tada „velniai pragare džiaugiasi“ ir „kviečiami kartu valgyti“. Negalima palikti šaukšto, atremto kotu į stalą, o kitu galu į dubenį: šaukštu, kaip tiltu į maistą sulips blogosios dvasios. Negalima ant stalo palikti peilio ašmenimis į viršų – gali angelas netyčia įsipjauti, negalima laižyti peilio – velnias stumtels ranką ir įpjaus liežuvį.

Jokiu būdu, net ir tada, kai labai neskanu, negalima garsiai peikti maisto, nes peikdamas maistą, „dievų būsi pats prakeiktas“. Todėl lietuvių namuose niekuomet nebūdavo galima garsiai peikti, niekinti ir juolab keikti maistą. Sugedusio arba blogo maisto būdavo atsiprašoma, kad buvo blogi valgytojai, kad nesužiūrėjo ir tik po to sušeriamas gyvuliams arba užkasamas žemėje.

Maisto skonis, pagal senąsias lietuvių tradicijas, priklauso ne tik nuo virėjų, bet ir nuo valgytojų elgesio. Jei valgoma dievobaimingai, tyliai arba vedant padorias kalbas, tai valgiai ir gėrimai būna skanūs ir skalsūs, o jei jie peikiami, tai valgiai virsta atmatomis. Valgant reikia girti Dievo dovanas, tada jos bus gardžios, sočios, skalsios ir niekuomet tuose namuose nebus bado.

Nuo senų senovės lietuvių namuose priimta dėkoti Dievui, bet ne šeimininkams. Ir jei netyčia svečias jiems padėkodavo, šeimininkai dėkavonę tuoj pat peradresuodavo dieviškajam maisto rūpintojui: „Dievuliui dėkokite“. Pasisotinus visi žinojo, kad reikia sakyti „Dėkoju Viešpatį Dievą už suteiktas gėrybes, už duoną ir druską, už viską, kuo šiandien buvo turtingas šitas stalas“ .

Esu įsitikinęs, kad šiandien net ir garbingiausiuose banketuose taip pasielgęs lietuvis nieko nenustebins, o sulauks tik pagarbos.


 Taisyti / Papildyti »