Valgoma

  Juodkotė ugniabudė - Flammulina velutipes Sing.

2 3 4

        Kepurėlė: 2-8 cm. kepurėlė,jaunų grybų iškili, senesnių paplokščia, geltona arba oranžiškai geltona, kraštai šviesesnio atspalvio. Luobelė lygi gleivėta.
        Lakšteliai: balti, senesnių grybų gelsvi. Platūs, skirtingo ilgio, gana reti, priaugtiniai.
        Kotas: 5-8 cm. ilgio, 0,4-1 c. storio, cilindriškas, kartais kreivas, ties pagrindu šiek tiek smailėjantis, apačioje turi šaknies pavidalo išaugą. Viršutinė dalis lygi ir rausvai geltona, apatinė dalis tamsesnė nuo tamsiai rudos su rausvu atspalvu iki juodai rudos, aksomiška, apaugusi trumpais plaukeliais. Iš pradžių pilnaviduris, vėliau tuščiaviduris.
        Mėsa: kepurėlės minkšta, koto plaušinga ir kieta, balsvos ar šviesiai geltonos spalvos, turi malonų kvapą ir švelnų skonį.
        Sporos: baltos
         Auga nuo rugsėjo mėnesio, įdomu tai kad kartais ir žiemą atrandamas - ilgesnių atodrėkių metu, ant įvairių lapuočių medžių ypač sužalotose vietose. Dažniausia auga didelėmis grupėmis. Ypač mėgsta bukus, guobas, gluosnius ir topolius.
        Sinonimai: juodkotė plempė, žieminis kelmutis.
        Niam niam: valgyti tinkama tik kepurėlė, nes kotas pernelyg kietas. Prieš valgant šį grybą visuomet reikia galna ilgai virti, kad suirtų temperatūrai neatsparios nuodingosios medžiagos, kurių nedidelis kiekis visgi yra grybuose. Beto rekomenduotina prieš vartojimą gerai išmirkyti ir kelis kartus perplauti, nes išsiskiria daug gleivių.
        Dėmesio: galima supainioti su nuodingąją puokštine kelmabude (Hypholoma fasciculare), kuri nuo juodkotės skiriasi savo dar kartesniu skoniu.
        Ketvirtosios kategorijos grybas.

        Rašykit jei radot klaidų, netikslumų. Laukiami ir papildymai, ypač pavadinimuose, nes juk grybai įvairiuose Lietuvos kampeliuose vadinami skirtingai. Taigi domintų įvairūs liaudiški grybų pavadinimai. AČIŪ :)