|
Kepurėlė: 3-25 cm. skersmens, kartais ir didesnė, jaunų pusrutuliška, senesnių iškili, raudona, oranžinė, geltona, rečiau pilkai rusva. Kepurėlės paviršiaus spalva priklauso nuo augimvietės: nuo miško tipo, dirvožemio rūgštingumo ir kt.
apatinė kepurėlės pusė jaunų balta, senesnių pasidaro žalsvai pilka, rudai pilka ir pilka.
Kotas: 8-20 cm. ilgio, 1,5-5 cm. storio, prie pagrindo sustorėjęs, baltas, apšepęs pilkais, rudais arba juodais žvyneliais.
Kepurėlės ir koto mėsa (grybiena0 balta, bet paspausta ar perlaužus kotą bei kepurėlę, ji tampa rausva, vėliau pilkai melsva ir kitų atspalvių.
Sporos: žalsvai rudos.
Raudonviršio yra kelios atmainos: beržynų, drebulynų, pušynų ir ažuolynų. Pastarosios dvi retesnės. Beržynuose, drebulynuose ir mišriuose su beržais ir drebulėmis miškuose dažnas.
Auga nuo birželio iki spalio mėn., bet gausiausiai nuo liepos antrosios pusės iki rugsėjo antrosios pusės.
Visi Lietuvoje augantys raudonviršiai valgomi ir nuodingų grybų, panašių į raudonviršį nėra.
Sinonimai: Raudonikis.
Niam niam: Tačiau džiovinant net ir verdant juoduoja, bet tai nekeičia jų skonio. Maistui vartojami švieži (kepti, virti), džiovinti ir marinuoti. Patartina naudoti jaunus, nes jie būna mažai sukirmiję ir kieti. Senesnių grybų kepurėlė labai minkštėja.
Antrosios kategorijos grybas
|